Manau, teisingiau buvo klausti: o kas dar, be karo su virusu, reikšmingo nutiko pasaulyje? Tiesa, žurnalistai tarp reikšmingų įvykių paminėjo prezidento rinkimus JAV (savaime suprantama, ir Seimo rinkimus).
Man nelabai aišku, kuo reikšmingi rinkimai JAV. Politiniais mūšiais šalies viduje ar kad keisis jos politika pasaulyje? Taip, politinės kautynės demokratijos etalono šalyje išties įspūdingos.
Ypač įsimenantys pirmieji D.Trumpo ir J.Bideno debatai, kai net visko matęs ir girdėjęs jų vedėjas sutriko. Negiriant analogiški debatai tarp kandidatų į Lietuvos vadovus politinės kultūros požiūriu buvo santūrumo ir mandagumo pavyzdys.
Nuožmioms politinėms grumtynėms JAV – dar ne pabaiga. Ir ne todėl, kad „nesisteminis“ D.Trumpas, net ir priverstas pripažinti pralaimėjimą, nesitrauks. Jis tik atskleidė, kas JAV politinėje vidaus arenoje vyksta daug metų. O kas bus J.Bidenui kitų metų sausio 20 d. oficialiai stojus prie valstybės vairo?
Manau, iš esmės niekas nesikeis. Šalies viduje ilgaamžiškumu ir atkaklumu pasižymintys JAV politikai stovės tvirtai savo partinėse pozicijose. Sveikatos sistema, kuri išties ir pargriovė D.Trumpą, nesikeis. Pinigų staklės nesustos. Pentagonas išsikovos savo dalį. Išorėje tęsis „gilioji politika“, kurios dar nesugebėjo, o ir nenorėjo transformuoti joks buvęs (garantuotai ir būsimas) JAV prezidentas.
Paaštrėję santykiai su Kinija – tai, mano požiūriu, be pandemijos, yra ryškiausias praėjusių metų įvykis – neišnyks, gal tik pasikeis retorika. Rusijos atžvilgiu plauks sankcijos už tikrus ar sugalvotus dalykus, bet raudona karo linija nebus peržengta. Tebegyvensime informaciniame kare su aštrėjančiais ir vėl kuria nors proga švelnėjančiais apsižodžiavimais.
Kad propagandininkai galėtų „įsisavinti“ tam skirtus pinigus.
Tiesa, Rusija ir Kinija vis sparčiau artėja viena prie kitos, ir 2021 m. pabaigoje tai jau gali tapti svarbiausiu įvykiu. Nežinia, kokia bus naujos JAV administracijos politika Viduriniuose Rytuose.
Reikia pripažinti, jog prezidentaujant D.Trumpui buvo iš šaknų pakirsta tariamoji „Islamo valstybė“, nors pergalę prieš ją skelbė ir Rusija. Galbūt J.Bidenas ir nekartos D.Trumpo šūkio „pirmiausia Amerika“, bet JAV dalis Viduriniuose Rytuose mažės.
Beje, JAV pradėjus trauktis iš Irako, Afganistano, Sirijos, ėmė blėsti ir žiniasklaidos dėmesys šiam regionui. Bagdadas, Damaskas, Kabulas apžvalgininkams staiga tapo neįdomūs. O dar prieš porą metų apie juos kalbėta ne mažiau kaip apie pandemiją. Norint sužinoti, kas šiuo metu ten vyksta, karantino sąlygomis esant prirakintam prie interneto, reikėtų gerokai panaršyti.
Pavyzdžiui, kaip šiuo metu gyvena ne vienus metus pasaulio žiniasklaidoje beveik kasdien mirgėjęs „dujininkas“ B.al-Assadas? Išsilaikė, mano žiniomis, planuoja ilgai dar valdžioje pabūti. Gal vėl draugaus šeimomis su Turkijos prezidentu? Sirijoje jau dvi naujos Rusijos karinės bazės.
Niekas nebeaprašinėja ir nebetransliuoja vis pasitaikančių mūšių su teroristais. Trumpai drūtai – nebeįdomu. Ir ne tik žiniasklaidai. O juk žuvo tūkstančiai gyventojų, sugriauti miestai, miesteliai, verslovės, milijonai pabėgėlių. Kas ir už ką atstatys, atkurs? Kiek Marshallo planų prireiktų? Ir kas tokius planus pasiūlys?
Vieną tokį pasiūlymą, kitu adresu, jau esu girdėjęs. Tai europarlamentaro A.Kubiliaus sumanymas pagelbėti Ukrainai. Gražu ir naivu. Tai, kad Europa visiškai pamiršo pažadais suviliotą Ukrainą, yra vienas svarbiausių praėjusių metų įvykių. Sugadino Rusijai „Eurazijos“ verslą, ir gana? Toliau kapanokitės patys. Tačiau kur link kapstomasi, sunku susivokti. Trys priešiškos tarpusavyje proeuropietiškos grupės – V.Zelenskio, P.Porošenkos ir J.Tymošenko. V.Zelenskio prezidentavimas, tiesą sakant, keistas.
Europinės žiniasklaidos dėmesys Ukrainos keliams ir klystkeliams gęsta akyse. Tik Rusijos informacinio karo lauke Ukraina apšaudoma kasdien. Sumažėjo Ukrainos žinovų ir Lietuvoje. Nevyksta mūšiai su Rusija – neįdomu?
Tarp reikšmingų vis dar nepasibaigusių įvykių minimas Baltarusijos jaunosios kartos, pritraukiant dalį ir vyresniosios, prabudimas. Dėl šios temos į galvą lenda prieštaringų minčių. Tarsi viskas aišku – politinio pavasario potvynio nesustabdysi, anksčiau ar vėliau Baltarusijoje bus kitas prezidentas, kita valdžia. Antra vertus, įspūdinga potvynio srovė senų valdžios konstrukcijų nei nuplovė, nei nugriovė.
Tiesmukai sakant, net nepajudino. A.Lukašenka su tais pačiais parankiniais sėdi kaip sėdėjęs. Ir dar ketina nesiskiepyti nuo koronaviruso. Žada pasitraukti iš posto, kai to pats norės ar Rusijos bus aiškiai pasakyta „norėti“. Vakarai skelbia asmenines ir jau net ekonomines sankcijas Batkos režimui.
Nematyti, kad nuo jų A.Lukašenka pradėjo smarkiai blogti. Nuo ekonominių sankcijų blogiau gali būti tik visuomenei. O A.Lukašenka, jeigu ką, taps kokiu nors naftos verslovės direktoriumi kokioje nors jam palankioje šalyje.
Direktoriauti jis moka. Žinoma, gerai, kad verslovėse demokratija pasibaigia už įmonės vartų.
Apie metų įvykiu įvardytą Astravo AE galiu tik tiek pasakyti: atsiimant kalio jodido tabletes vaistininkas ironiškai šyptelėjo. Kartais nereikia jokių žodžių.
O dėl Seimo rinkimų mano nuomonė ta pati – išmintingai sprendžiant juos derėjo atidėti. Bet politikų noras kuo greičiau laimėti yra kaip meilė – širdžiai neįsakysi, norisi, ir viskas.
